Liepoja


Liepoja – trečias didžiausias Latvijos miestas po Rygos ir Daugpilio, tačiau dėl puikios geografinės padėties, esančios prie Baltijos pakrantės – antras pagal populiarumą. Liepoja - neužšąlantis uostas, esantis už 220 km į vakarus nuo Rygos, kuriame gyvena daugiau kaip 84.000 gyventojų. Miestas pasižymi puikiais balto smėlio paplūdimiais, kuriais pasimėgauti žmonės plūsta iš visų Latvijos kampelių.

Istorija

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose miestas Lyva (pirmasis Liepojos pavadinimas) paminėtas 1253 m. Pavadinimas Lyva suteiktas dėl šalia gyvenvietės tekėjusios Lyvos upės,  kurios vardo kilmė sietina su „liiw“ žodžiu, lyvių kalboje reiškiančiu smėlį. 1263 m. Livonijos ordinas čia ėmė plėtoti prekybą su Ryga ir Marienburgu, kuri visai neblogai sekėsi, tik nebuvo pagalvota apie miesto apsaugą – XV a. pradžioje lietuvių kariai sudegino kaimą, bet nagingi ir darbštūs vietos gyventojai savo miestą vėl pastatė ant kojų dar tame pačiame amžiuje. Lyvos upė tais laikais buvo labai svarbi prekybinė linija, jungusi Amsterdamą ir Maskvą, tačiau bėgant metams ji darėsi vis seklesnė ir XVI a. nebebuvo tinkama laivams plaukti. Ir kaip sakoma – bėda viena nevaikšto, tame pačiame amžiuje žlugo ir gyvenvietę globojęs Vokiečių ordinas, tad paskutinysis Ordino magistras Gotardas Ketleris už 50.000 guldenų Lyvą užstatė Prūsijai.

Ketlerių šeima gyvenvietę susigrąžino tik 1609m. XVII – XVIII a. Liepojai ir visam Kuržemės regionui buvo tikrų išbandymų metai - prasiautė trys karai - Livonijos, lenkų-švedų ir  Didysis Šiaurės, keturios  maro epidemijos ir vienas, taičiau visą miestą nusiaubęs gaisras. Tačiau vis dėlto, XVII a. Liepojai atnešė ne vien blogus dalykus – 1625 m. Liepojai buvo suteiktos miesto teisės, 1649 m. – vietovė pavadinta  Liepoja ir pažymima kaip svarbus neužšąlantis uostas, kuris laikui bėgant buvo dar plėstas ir gilinamas, kad galėtų priimti daugiau laivų. XVIII a. pabaigoje, Latviją užėmus Rusijos imperijai, Liepoja buvo pervadinta Liba (Libava). Rusijos imperijoje Liepoja, turėjusi puikiai funkcionuojantį neužšąlantį uostą ir geležinkelių tinklą, tapo svarbiu prekybiniu kanalu, per kurį iškeliaudavo 7% viso Rusijos imperijos eksporto.  Libavos miestui augant ir plečiantis, miesto gynyba nuo galimų vokiečių atakų darėsi vis reikalingesnė. Taigi, čia buvo pastatyta keletas kariuomenės bazių bei atskiras karinis uostas. Liepojoje prisišvartavo pirmoji Pabaltijy Rusijos povandeninių laivų karo flotilė. Per lauktą apdairiai lauktą vokiečių ataką Pirmojo pasaulinio karo metu, šis laivynas puikiai pasitarnavo.  Nepaisant karinės sėkmės, Liepojos miestas patyrė daug nuostolių – žuvo bene 40% Liepojos gyventojų, sustojo ekonominis vystymasis, neregėtai nukrito eksporto ir importo mastas. Latvijai atgavus nepriklausomybę 1918 m. Liepojos gyventojai turėjo sutelkti visas jėgas, kad atgaivintų savo miestą. Per 20 metų buvo nemažai nuveikta –atgaivintas uosto ir geležinkelių darbas, atidaryta pirmoji oro susisiekimo linija tarp Liepojos ir Rygos. Tada, nepasotinamų troškimų vedinos dvi didžiosios valstybės – Vokietija ir Rusija vėl įskėlė Pasaulinio karo liepsną. Per ketverius Antrojo Pasaulinio karo metus Liepoja, kaip ir daugelis kitų miestų, išgyveno siaubingus laikus – žydų genocidą, turto naikinimą, plėšimus, žudynes... Po karo, Sovietų sąjungai okupavus Latviją, Liepoja tapo išskirtinai sovietų saugomu uždaru miestu. Kiekvienas, norėjęs čionai atvykti, turėjo gauti specialų leidimą. Liepojos uostas, buvęs svarbus prekybinis taškas Baltijos jūroje, buvo pertvarkytas, kad galėtų veikti išimtinai kaip karinis objektas. Paradoksalu, bet nors Liepoja buvo paversta į uždarą karinę tvirtovę, ji labai žavėjo menininkus, kuriuos traukte traukė puikaus balto smėlio paplūdimiai. Taigi, sovietinės okupacijos metais Liepojoje buvo parašyti scenarijai tokiems filmams kaip „Sėkmės džentelmenas“, „Nešaudykite baltų gulbių“, „Prancūzas“. Pamažu Liepoja kilo iš tamsybių ir 1991, Latvijai atgavus nepriklausomybę, atgimė naujai.

Liepoja šiandien

Šiandieninė Liepoja – tai modernus, besivystantis, aktyvus miestas. Baltijos šalyse ji išsiskiria tuo, jog čia yra išlikę daugiausia istorinės karinės amunicijos ir karo paveldo objektų – visa tai dėl sovietų okupantų vykdytos karinės politikos. Taip pat čia veikia didžiausia vėjo energetikos jėgainė Latvijoje, sukanti net 33 turbinas. Nors Antrojo pasaulinio karo metais buvo visiškai sunaikintas Liepojos senamiestis, mieste vis dar yra išlikę nemažai istoriškai vertingų ir architektūros prasme įdomių pastatų. Miesto cente galima išvysti ir Art Noveau, ir klasikinės, ir baroko stiliaus pavyzdžių, kurie drauge susijungia į vien Liepojai būdingą architektūrinį paveikslą. Atvažiavę į Liepoją, privalote aplankyti šias įžymybes: Šv. Trejybės bažnyčia, kurioje stovi antri pagal dydį pasaulyje vargonai, pagrindinę miesto aikštę – Rožės aikštę, kurioje kiekvieną vasarą puošia tūkstančiai žydinčių rožių; būtinai pasivaikščiokite uoste, aplankykite miesto simbolį – fontaną, gintaro laikrodį, Latvijos muzikų salę ir alėją, kurioje puikuojasi didžiausia gitara Latvijoje, ir būtinai – Pajūrio parką. Be to, būtina paminėti ir Karostos tvirtovę, po kurią įvairias ekskursijas siūlo vietiniai gidai, baltą Mėlynosios vėliavos paplūdimį, vasaros metu labai mėgstamą turistų, išskirtinio žodžio nusipelnę yra ir pora Liepojoje vykstančių festivalių – tai „Baltijos pajūris“ ir „Liepojos burlenčių festivalis“.

Liepoja dar vadinamas miestu, kur pučia vėjai. Tai paaiškina keletą dalykų: kodėl Liepojos miesto himne dainuojama apie vėją, kodėl Liepojoje pastatyta didžiausias Latvijoje vėjo jėgainė ir kodėl Liepoja – vienas pagrindinių Latvijos ir Lietuvos burlentininkų susibūrimo taškų. 2014 m. Liepojoje vyks pasaulio burlentininkų čempionatas.

Liepoja – miestas, kiekvienam galintis pasiūlyti daug ką. Štai kodėl kasmet visi iš čia išvykstantys turistai išsiveža vienodą norą – dar sugrįžti.